Naujienos

„Dėl padidėjusių boro koncentracijų požeminiame ir geriamajame vandenyje“

2020 06 04

     UAB „Kėdainių vandenys“ kreipėsi į UAB „Vilniaus hidrogeologija“ su prašymu moksliškai paaiškinti padidėjusių boro koncentracijų požeminiame geriamajame vandenyje. 

     Š. m. birželio 4 d. Bendrovė gavo UAB „Vilniaus hidrogeologija“ Vyriausiojo hidrogeologo, habil dr. Algirdo Klimo parengtą išvadą „Dėl padidėjusių boro koncentracijų požeminiame ir geriamajame vandenyje“: 

     „Š.m. gegužės mėn. Kėdainių raj. Paaluonio, Anginų ir Kunionių kaimuose ištyrus vartotojams tiekiamą geriamąjį ir gręžinių (vandenviečių) vandenį, aptiktos boro koncentracijos, šiek tiek viršijančios Lietuvos geriamojo vandens higienos normos HN 24:2017 normatyvą (1 mg/l). Minėti kaimai yra pietvakariniame šio rajono pakraštyje, besiribojančiame su Raseinių rajonu.

     Iš UAB „Kėdainių vandenys“ pateiktų duomenų (analizių) matome, kad pirmiausiai, gegužės 8-15 d. buvo paimti geriamojo vandens mėginiai iš Paaluonio ir Anginų gyventojų namų bei šių kaimų parduotuvių, aptiktos boro koncentracijos siekė 1-1,3 mg/l. Kiek vėliau paimtuose tų kaimų gręžinių ir nugeležinto vandens mėginiuose boro koncentracijos rastos praktiškai tokios pat, kaip pas vartotojus. Paaluonio vandenvietėje 2017 m. „Vilniaus hidrogeologijai“ vertinant požeminio vandens išteklius buvo nustatyta boro koncentracija 1,214 mg/l. Be to, kiek vėliau, gegužės 19-26 d. kito kaimo - Kunionių - parduotuvėje iš čiaupo paimto vandens mėginiuose rasta 1,7-1,82 mg/l boro, o šį vandenį tiekiančios vandenvietės nugeležintame vandenyje - 1,7-1,81 mg/l B. Todėl nėra abejonės, kad boro šaltinis slypi požemyje.

     Kaip žinoma, cheminis elementas boras yra metaloidas, t.y. jis turi ir metalų, ir nemetalų savybių, būdingų jo „kaimynams“ D.Mendelejevo periodinėje šių elementų lentelėje: iš vienos pusės - aliuminiui, iš kitos - fluorui (tiksliau fluoridui). Pagrindinis geologiniuose sluoksniuose aptinkamas boro mineralas yra boraksas (natrio tetraboratas, Na2B4O710H2O), kuris yra gana tirpus vandenyje, tačiau jo kristalai dažniausiai yra labai smulkūs ir išbarstyti uolienose, todėl gėlame požeminiame vandenyje boro koncentracijos dažniausiai yra nedidelės, neviršijančios kelių miligramų litre. Paprastai požeminiame vandenyje aptinkamas silpnos boro rūgšties anijonas - boratas (H2BO3"). Dar yra žinoma, kad boro koncentracijos paprastai yra didesnės šarminiame (pH >> 7), o taip pat padidėjusios mineralizacijos požeminiame vandenyje.

     Geologai žino, kad boro mineralai linkę kauptis karbonatinėse (klintis, dolomitas) ir ypač gipsingose, molingose uolienose, ir ne bet kur, o ypač senų artezinių baseinų (buvusių jūrų) pakraščių sedimentuose. Jeigu juose cirkuliuoja šarminis vanduo, jame boro koncentracijos gali pastebimai padidėti. Būtent tokiose vietose Lietuvoje ir aptinkamos boro anomalijos (>1 mg/l) gėlo ir jo perėjimo į labiau mineralizuotą vandenį zonose, stebimose karbonatinėse, neretai gipsingose, o taip pat ir terigeninėse viršutinio devono (D3) bei permo (P2) uolienose, susiformavusiose minėtų seklių senųjų jūrų pakraščiuose. Tokia anomalija išryškinta neplačiame ruože, dešiniajame Nevėžio krante, nutįsusiame nuo Ariogalos-Babtų linijos pietuose iki maždaug Pasvalio-Biržų šiaurėje (žr., pvz. Vandentvarka, Nr.30, 2007). Jos susidarymą taip pat siejame ir su labiau mineralizuoto vandens iškrova iš gilių devono sluoksnių į seklesnius, stebima, beje, ir Kėdainiuose: šio miesto I vandenvietės kai kuriuose gręžiniuose boro koncentracija siekia, o kartais ir viršija 1 mg/l. Būtent šios anomalijos pietiniame pakraštyje ir yra minėti Paaluonio, Angirių ir Kunionių kaimai, kurių vandenviečių gręžiniai yra įrengti į viršutinio permo (P2 Paaluonys) ir viršutinio devono Kupiškio-Suosos (D3kp-s, Angiriai, Kunioniai) vandeninguosius sluoksnius.

     Pabaigai pastebėsime, kad ne tik minėtų kaimų vandenvietėse, bet ir visoje minėtoje anomalijoje boro koncentracijos geriamajame/požeminiame vandenyje tik šiek tiek viršija 1 mg/l. Panaši situacija stebima ir kitose boro anomalijose, išryškintose vidurio ir vakarų Lietuvoje.

     Ši problema sunkiai išsprendžiama, nes kol kas nėra nesudėtingų, pigių technologijų, skirtų borui šalinti iš geriamojo vandens. Patikimiausiu ir pigiausiu būdu būtų skiesti tokį vandenį gėlesniu, neturinčiu boro vandeniu, bet tokio vandens šaltinių bent jau aprašomu atveju praktiškai nėra.

     Tačiau yra žinoma, kad boras nėra itin toksiškas cheminis elementas. Todėl Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO/WHO) neseniai atnaujintose geriamojo vandens kokybės rekomendacijose yra padidinusi jo leidžiamą koncentraciją tokiame vandenyje iki 2,5 mg/l (Guidlines for drinking water supply...). Tikriausiai jos bus atitinkamai pakoreguotos ir atitinkamuose ES ir Lietuvos normatyviniuose dokumentuose. Tokiu atveju išsispręstų ir pastaruoju metu vis dažniau išryškėjanti boro problema Lietuvos gėlame požeminiame/geriamajame vandenyje, nes čia net maksimalios šio toksinio elemento koncentracijos praktiškai neviršija 2,5 mg/l ribos.“