Iš aukštų valdžios pareigūnų pilasi ne raginimai, o reikalavimai pasirengti dienai X – galimiems nedraugiškų valstybių išpuoliams, prašoma visais įmanomais būdais apsaugoti infrastruktūros objektus.
Nereikia vardyti argumentų, kodėl saugus geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų surinkimas yra pagrindinis išgyvenimo faktorius. Ypač pažeidžiami yra miestiečiai, gyvenantys daugiabučiuose namuose. Daug teisingų veiksmų jau padaryta ir svarbios informacijos pateikiama apie nepertraukiamą ir saugų apsirūpinimą elektros energija. Nenuvertindamas kitų miestiečiams tiekiamų paslaugų svarbos, noriu pabrėžti, kad elektros energijos ir geriamojo vandens tiekimas bei nuotekų surinkimas yra pagrindinės miestiečių išgyvenimo sąlygos įvykus blogiesiems, šiandien aptarinėjamiems, scenarijams. Abi paslaugos yra ne tik gyvybiškai svarbios, bet ir labai tampriai susijusios.
Praėjusių metų pabaigoje paskubomis buvo priimtas aplinkos ministro įsakymas, kuriuo pakeisti dar 2004 metais patvirtinti Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros fizinės ir veiklos apsaugos reikalavimai. Šiais pakeitimais iš esmės sugriežtinti reikalavimai vandentvarkos objektų apsaugai.
Ne vieta ir ne laikas užsiimti vieša minimo įsakymo kritika įsiveliant į dokumento detales. Noriu tik pastebėti, kad nustatyti reikalavimai yra neadekvatūs, pareikalaus neproporcingai didelių finansinių išteklių siektinai saugumo naudai bei lems nepamatuotą biurokratinę naštą vandens tiekėjams rengiant, derinant ir net atsiskaitant už saugumo planų vykdymą.
Minėtu įsakymu nustatyti kompleksiniai, pertekliniai reikalavimai įdiegti visas saugumo priemones objektuose, nepriklausomai nuo jų svarbos ir strateginės reikšmės, nors tikrai pakaktų ir paprastesnių pavienių priemonių, kurios užtikrintų reikiamą saugą ir nereikalautų didelių investicijų.
Pirmaeilis uždavinys apsisaugant nuo tam tikrų grėsmių būtų suskirstyti vandentvarkos ūkį į tris saugumo lygius pagal infrastruktūros pažeidžiamumą. Nesunku suprasti, kad pažeidžiamiausi yra daugiaaukščių namų gyventojai, gyvenantys miestų daugiabučių namų kvartaluose. Šiam lygiui reiktų priskirti vandentvarkos objektus ir taikyti griežčiausio saugumo standartus, analogiškus tiems, kokius taikome energetikos objektuose.
Tikėtina, kad gyvenantys individualiųjų namų kvartaluose, esant elektros energijai, turi daugiau galimybių apsirūpinti geriamuoju vandeniu. Tokiems saugos reikalavimų įgyvendinimas mažiau kainuotų.
Trečiajam saugumo lygiui priskirtume kaimo tipo gyvenvietes ir vienkiemius, kurie dešimtmečius vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo problemas spręsdavo savarankiškai. Toks pagrindinių principų taikymas kiekvienai savivaldybei ar vandentvarkos įmonei leistų saugos priemones įvertinti individualiai.
Neturime laiko diskusijoms apie saugumo priemonių įgyvendinimo terminus, darbus reikia pradėti nedelsiant. Aplinkos ministerija yra apskaičiavusi, kad jos nustatytų saugos priemonių įgyvendinimui vandentvarkos sektoriui gali prireikti maždaug 7 mln. eurų. Manome, kad šią sumą reiktų didinti ne procentais, bet kartais. Jeigu nepakeisime saugos priemonių įgyvendinimo strategijos, grubiais skaičiavimais, vien Šilutės, Šiaulių, Panevėžio, Varėnos, Molėtų miestų svarbių vandentvarkos objektų apsaugai reiktų apie 10 mln. eurų. Reikalavimus nustatyti yra paprasta, bet reikia nepamiršti, kad vandentvarkos bendrovių pajamų šaltinis yra tik paslaugų kainos, kurias nustato Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT).
Į kainą įtraukiamos tik būtiniausios sąnaudos. Manome, kad strateginių objektų saugumo ir palaikymo priemones galima būtų įgyvendinti iš Aplinkos ministerijos nepanaudotų Europos Komisijos fondų, skirtų vandentvarkai, arba skolinantis palankiomis kreditavimo sąlygomis, taikant valstybės ar savivaldos garantijas.
Tačiau trečias ir realiausias finansavimo kelias – visas objektų saugai užtikrinti patiriamas sąnaudas pripažinti kaip būtinas vandens tiekimui ir nuotekų surinkimui. Analogiją vestume tiesiog su infrastruktūros atnaujinimu – įtraukiant „saugos“ darbus į įmonių investicinius planus ir numatant tam reikalingas lėšas.
Be abejo, pirmaeilis uždavinys yra patikimas elektros tiekimas vandentvarkos objektuose. Energetikos įmonės savo sąskaita vandens tiekėjams turėtų užtikrinti elektros energijos tiekimą iš rezervinių ar autonominių elektros energijos šaltinių, kai elektros energijos persiuntimas nutrūksta ilgesniam kaip 12 valandų laikotarpiui.
Būkim realistai – ne mobilizuojantys valdiškų institucijų įsakymai savivaldybėms ar įmonėms pagerins objektų saugą. Būtina su vandentvarkos darbuotojais detaliai aptarti, ką reiktų daryti nedelsiant.
